Vilnies elegija
Stebėk, kaip jūroj vilnys siaubia, kyla
Ir veržias, sraujos, iš pilnio į pilnį,
Prie žemės slenksčio, į pakrantės tylą -
Ir tu, klajokli, vien kartoji vilnį!
Štai atliulėjo iš tolio mįslingo
Į kopos miegą viešnia baltagaurė,
Sušniokštus plūdo į smiltį ir dingo -
Nuleisk išgertą tavo mirksnio taurę!
Po jos ir kitos verpiasi iš naujo,
Ir kur jos lūžta, lyg nieko nevyko,
Tik sraujos čiurkšlės smiltį laižo, plauja -
Kur tavo eita, pėdsakų neliko...
Galingos vilnys, kol vėjai jas pučia -
Jų skirtį baigia purkšmenos ir putos,
Šios žemės pilnio netvarūs likučiai -
Tokios ir tavo trumpos dienos būtos!
|