Jurgis Baltrušaitis


Baladė

Kaip vaiduoklis šampa žemė.
            Skurdžios pušys tyli...
Vakarinis rūkas semia
            Mano tamsią pilį...

Ir iš šilo išsibrovęs
            Mėnuo jau suspindo,
Ir pasklido blizgių srovės
            Iš jo aukso indo...

Ir žvaigždžių naktis nešykšti
            Tylai mano baro,
Ir į tolį nečionykštį
            Vartai atsidaro...

Kur diena šlamėjo, šniokštė
            Po pilies pušyną,
Tik švytuoklė mano bokšte
            Bilda, dūzga, tina...

Tai nakties raganiaus vaidas
            Žemės laiptais žengia,
Ir duslus jo žingsnių aidas
            Sutartingai spengia...

Ir jis mano širdį neša
            Į tą tolį didį,
Kur, kas bus, sudygo, veša,
            Kur, kas buvo, žydi...

Tuokia jis į gyvį vieną
            Būsima ir būta,
Kas kvėpuoja trumpą dieną
            Ir kas amžius kruta...

Tiesia Laikas amžių juostą
            Kaip upokšnis sraujas
Į būties užburtą uostą,
            Vis tas pat ir naujas...

Aukso šydu. mėnuo dengia
            Mano tamsią pilį...
Tik švytuoklė bilda, spengia
            Ji viena netyli...

Pina ji, kaip amžius pynė,
            Pasaką bepradę...
Tai visatos sutartinė -
            Tai būties baladė...


"Ašarų vainikas. Antra dalis"