Jonas Aistis


Šilainė

VĖLEKOS peizažą ūkana apvilko,
O norėjau troškau visą jį apimt -
Buvo atsimerkęs žydro lino šilkas,
Buvo praregėjęs ilgesio akim.

Atmenu aš kartą, o seniai tai buvo,
Kai vyresnį brolį leido iš namų,
Kai mama šilainę škaplieriuosna siuvo,
Kai ramino guodė žodžiu neramiu: -

Argi daug šilainės škaplieriun paimsi?
Argi ten, už marių, bus tau jos gana?
Bet prie širdžiai jausi ir jau bus tau linksma:
Tu su ja atminsi brolį ir mane...

Taip ir aš norėjau pasiimt šilainės
Arba lino žiedą iš peizažo to,
Kažin kur mūs dienos šunkeliais nueina -
Ūkanų prarytos nepasikartos.

O jas taip norėjau škaplieriun įsiūti
Ir nešiot lig karsto prie gyvos širdies...
Užpustys daržely sniegas žalią rūtą,
O plentu vežimas naktį nudardės.

Betgi tu paliksi, tu, pilka šilaine,
Škaplieriun motulės andai įsiūta!
Su tavim atminsiu žiogrelius ir dainą,
Ir jauniausią sesę, laistančią rūtas...

Kaunas, 1934



"Intymios giesmės", 1935m.