- Priešžodis
- Prakalba
- Atminimai
- Septynios psalmės
- Snaigė
- Banalus aprašymas
- Elnias
- Poezija
- Fedra
- Šilainė
- Rutina
- Senatvė
- Beržas
- Sniegas
- Vaiski pilnatis
- Nakties žirgai
- Spalgenų syvai
- Atleisk
- Karavanas
- Našlaitis
- Tu ta pati
- Lopšinė
- Tyla
- Pasaka
- Paprastas gyvenimas
- Kelionė į naktį
- Pilkoji diena
- Vaiski valanda
- Vaidilai
- Lietuvės
- Vorksla
- Isola di Capri
- Recenzija
- Atsisveikinant
|
AtleiskAK, TAIP kas vakaras vis saulė leisisPlonyčiais spinduliais... Atleisk, nes jei ir tu man neatleisi, Tai kas gi man atleis? Ar šitą mano maldą nešis vėjai, Ar jie pernakt dejuos? - O Viešpatie, aš jos mylėti nemokėjau, O Dieve mano, - jos! Suvirpo sielvartu širdis ir pirštai - O kaip, o kaip man čia? Šį vakarą mano maža infantė miršta Ir - didelė kančia... Gal tai kaip varpas, mariose paskendęs, Graudingai sudejuos, Bet kas iš žodžių, iš gražių legendų, Be sielvarto, be jos!... Kas gyvas sudejuos, kai saulė leisis Plonyčiais spinduliais? Atleisk, nes jei ir tu man neatleisi, Tai kas gi man atleis!.. Kaunas, 1935.1.27 |
|  |