Jonas Aistis


Senatvė

TU NEMATEI, kaip vakaras pravirko tąsyk,
Kaip galvas nulenkė ramunės,
Kaip vortinkliuos pakibo karoliukais rasos,
Kaip buvo ten ramu...

Tu nematei, kaip vakaras linus užmerkė,
Tu nežinai, kaip miela buvo:
Ten smilgos aikčiojo, tenai čiobreliai verkė,
Ten buvo baisiai įstabu.

Pūpsojo purios ratiliukais pasipūtę pienės
Ir laukė papučiant vėjelio -
Jas vėtra nusineš, kaip vakaras šią dieną,
Kaip giedra vaiko džiaugsmą nusineš ir jas.

Pasklis ir mūsų dienos, lyg nužydėję pienės,
Nuklys toli už atminimo:
Vėje pakils pūkeliai ir sutirps, neliks nė vieno,
O liks tik stagarai vieni.

Mergaitės pievose braidys, raškys gėles, gražias ir rainas,
Ir pienę nusiskins namo parneštų:
Netyčia gal palies - čia pat, per slenkstį einant,
Ir stagarą į vidų teįneš.

Tu nežinai, skaitytojau, kaip sunku pienę...
Tu nežinai, kaip pint dienas eilėsna...
Gal laimė tau pakvips, lyg pradalgiuos suvytęs šienas,
Bet stagaro jau neatskirsi nuo gėlės...

Nes nematei, kaip vakaras pravirko tąsyk,
Kaip mėlynus linus užmerkė.
Ir gal gyvenimas prabėgs kaip vėtra smarkiai,
Kaip pienės pūkas gal atklys, atklys ir apsiverks.

Kaunas, 1933.12.5



"Intymios giesmės", 1935m.