Jonas Aistis


Tu ta pati

ARGI ne ta pati ieva parimus?
Ir saulė ar ne ta pati?
Mes andai buvome draugai intymūs
Dienų dienas, naktų naktis.

Argi ne mes drauge upokšny rinkom
Varlėkiautus, akmenėlius!
Tu prisimink! Ne, mudu prisiminkim
Aksominius karklų liūlius!

Atsimeni, tu jų labai bijojai. -
Tai spurgos, - aiškinau, - kvaila!
Abu mes žaidėm, abu lieptu bėgiojom,
Abu mes taškėmės sula...

Kai prieblandoj po suolu degė pjaulas,
Sakiau - tai maumas mus praris!
Mes pirmukart išvydome pasaulį
Pro priemenės tamsios duris.

Parodžiau šilą tau numėlusį padangėj,
Kaip šilko kaspiną, toli...
Ausyse varpinės sidabras spengė -
Ir tu atmint nebegali!

Elementoriaus lapai paveiksluoti
Užimdavo net kvapą mums -
Paoliui ir Frančeskai Lanceolotas
Gal taip nebuvo įdomus.

Ir tu neatmeni? Be galo keista! -
Drauge ropojome žeme.
Argi ne mes ten mokėmės skaityt ir žaisti,
Ir gal mylėt - argi ne mes?..

Argi ne toj pačioj lūšnoj mes gimėm?
Tu užsigint manęs keti?
Tu būk sesuo manųjų atminimų!
Tu būk... Tu būk man ta pati!

Kaunas, 1934.11.21



"Intymios giesmės", 1935m.