Jonas Aistis




Tartum perlų narai

TARTUM perlų narai, kurie neria į mirtį,
Į akląsias gelmes, iš jėgų išmušti
Ir visai nukamuoti, išnirę tušti,
Atsikvėpusys leidžias į gelmę įnirtę

Ir vėl, pirštais nuogais begraibydami šlykštų
Ir praskydusį dumblą, kamuojas tenai,
Kol jų rankose perlas sušvyti žvainai,
Kad ant kaklo kažkam žėrėjimais trykštų...

Lygiai tu nuolatos vis ogioj kasdienybėj,
Vis skurde ir menkystėj rausies ir kenti,
Kad pasauliai kažkam neregėti, šventi

Išsinertų iš purvo troškimų didybėn
Ir nuskaidrintų buitį už saulę šviesiau,
Bet, kaip naras, tu ieškai to džiaugsmo ne sau!

Paryžius, 1945.11.27


"Sesuo buitis", 1951m.