Jonas Aistis




Meni, kai ilgesys

MENI, kai ilgesys nei pamotė našlaičius
Į šaltį ir į vėją išvijo iš namų,
Kai ėjom vieniši, benamiai prašalaičiai,
O iš visų langų spindėjo jaukumu...

Mūs skruostus degino žvarbus vakaris vėjas
Ir kirto aštrūs ir skaudūs, ir pikti lašai,
O vinkšnos šaukė priekaištaujančia Medėja: -
O rudenie, kam šiąnakt vėjus atrišai?..

Matai - Naujosios Anglijos spalvingas spalis
Nukrito žemėn, ir jį jau sutrempė kely...
Numirs, ir vėl numirs gležnutė nei lapelis
Ant marių krašto dangiška Annabel Lee!..

Thompson, 1947.10.8


"Sesuo buitis", 1951m.