Meni, kai ilgesys
MENI, kai ilgesys nei pamotė našlaičius
Į šaltį ir į vėją išvijo iš namų,
Kai ėjom vieniši, benamiai prašalaičiai,
O iš visų langų spindėjo jaukumu...
Mūs skruostus degino žvarbus vakaris vėjas
Ir kirto aštrūs ir skaudūs, ir pikti lašai,
O vinkšnos šaukė priekaištaujančia Medėja: -
O rudenie, kam šiąnakt vėjus atrišai?..
Matai - Naujosios Anglijos spalvingas spalis
Nukrito žemėn, ir jį jau sutrempė kely...
Numirs, ir vėl numirs gležnutė nei lapelis
Ant marių krašto dangiška Annabel Lee!..
Thompson, 1947.10.8
|