Jonas Aistis


Karalaitė pririšta prie girnų

        Pakeliu galvą ir stebiu spindintį mėnesį,
        Galvą nuleidžiu ir mąstau apie savo tolimą kraštą.
                                                                                Li Po

ŠLAMA liepos, šlama liepa liepai,
Patylom - girdi, kaip lapas krinta,
Šlama liepos, kaip karalius liepė
Dukterį prie girnų prirakinti,
Prirakint, o taip - visai nekaltą -
Laumės raganos piktai įskųstą -
Prirakint, kad visą amžių maltų,
Kad žalia savo jaunyste skųstųs...
Šiurpas nukrėtė net visą šalį,
Kai ją mesdamas į šaltą rūsį
Tėvas tarė: "Malsi nūn, dukrele,
Ir tu malsi, kol gyva supūsi!"

Tai nugirdęs ir kalbėjo dažnas,
Tai papiktintas kartojo dvaras,
Kad jaunutę, lyg žiedelį, gležną
Ir nekaltą požemin uždarė...
O jinai vienų viena ten malė,
Ašarom karčiom jauna raudojo:
Verkė šaukės devynių brolelių,
Kur kadais svečion šalin išjojo...
Neišjojo - laumė apkerėjo,
Ir visi jie sakalais išvirto,
Kad kovotų su šiauriaisiais vėjais,
Nuo medžiotojo strėlos numirtų...

Mat karalius, kai pati pirmoji
Su vaikų būriu našlaut paliko,
Į devintą karalystę jojo
Ir ten laumę raganą sutiko...
O graži ji buvo pragaištingai,
Tik kerštinga ir nedoro būdo:
Ji žabangus spęsdama klastingus
Posūnius ir podukrą pražudė
Ir karaliui galvą taip susuko,
Taip jinai sujovė visą tvarką,
Kad šalis ir prakaitu suplukus
Prirakinta karaliūnė verkė...

Raibus sakalus visus devynis
Pasmerkė, kad vėtroj suktų ratą,
Keiktų dalią žydroje mėlynėj,
Kad praslinktų taip jaunystės metai,
Kad prabėgtų neprasmingos dienos,
Kad sparnų lakumą nualsintų
Ir į patį žemės kraštą vienus
Šėlstantys verpetai nudangintų,
Kad ant skardžių per naktis drebėtų
Ir kad staugtų vis kalnų viršūnės,
Kad per vėtrą niekas negirdėtų
Verkiančios prie girnų karaliūnės...

Grenoblis, 1938


"Sesuo buitis", 1951m.