Ilgesys
UŽEINA ilgesys, kaip viesulas į mišką,
Ir blaškos, draskosi baisus;
Nei baltos bangos, putų šmėklomis ištiškę,
Nusilpęs graibstos debesų...
Laukų žolynai plazda žemėn prisišlieję
Ir verkia skundžiasi kniūpsti;
Iš debesų skaisčiom čiurkšlėm į žemę liejas
Žaibų rūstybė per apsti...
Ūmai užeina - blaškosi, kvatoja, purto -
Nueina eisena rūsčia...
Širdis nuvargus ir tuščia
Pajunta vėl sugrįžtantį jo žingsnį kurtų,
Tarytum pilnas siaubo, sielvarto ir smurto
Bangas, viską nušluojančias, plačias...
Thompson, 1947.2.7
|