|
KatarsisAŠ TIK tau visas širdies gelmes atversiu,Kaip aš niekad, kaip aš niekam nesakau. Nusiplauk nekruvinos aukos katarsiu, Mano, žodžio kruvina auka. Nesu niekad niekam sakęs šito, Šito niekam pasakyti negaliu: Žodis - žiedas pumpure nuvytęs, Jis numiršta į pasaulį pakeliui. Tujen niekam nebuvai širdies atvėręs, Tujen šito nesuprasi niekuomet - Tau smulkiom stiklų šukelėm žėri Aukšto skliauto nemarioji klaikuma. Netelpa many, tai veržias dėkingumas, Nežinau aš pats, aš pats dėl ko, O taip trokštu visas tapti dūmais Ir sutirpti kruvinoj aukoj, Kad tik tau kentėti nebereiktų To paties gyvenimo - kančios: Trupučiuką džiaugsmo sopuliu suteikti Ir į tavo širdį pereit nejučiom... Tai aš tau ant aukuro padėjau širdį - Gal nė netikėsi, kad jinai gyva?! Nenorėjau niekad aš tavęs nugirdyt, O tiktai norėjau palytėt tave! Paverstą į vyną mano kraują gersi Ir mane pajusi širdyje, giliai, Taip nusivalysi tu aukos katarsiu, O ištikęs skausmas greit tave apleis! Kaunas, 1934.3.20 |
|  |