Jonas Aistis




Šilima

PARŪGOS žmona gal kainas,
Pasiguos gal kuo -
Šitaip metų metai eina,
Teka kaip vanduo...

Tu plakies, eini į niekur -
Negali stovėt!
Ir matai - tave palieka
Tekanti srovė.

Pamažu širdis atbunka,
Abejas darais,
Tik jauti, kad žemėj sunku,
Nyku vakarais.

Ir guodies, sakai dar žmonai: -
Miela, taip visi
Šičia, žemėj, plakas žmonės,
Miršta ilgesy...

Tirps gyvenimas kaip rūkas -
Noris jį pratęst...
Ir džiaugies, kad jis dar sukas
Šiam siauram rate.



"Užgesę chimeros akys", 1937m.