|
KryžkelėATĖJAI pasaulin nuogasIr išeisi taip iš jo. Šauksies artimą? Gal žmogų? O gal brolį? Kas iš to! Tu veltui čia, žemėj, šauksi - Niekas šauksmo negirdės... Ieškai išmaldos - ne aukso! - Ieškai artimo, širdies... Gal kaip aras kalne gūžtą Ginsi širdį atkakliai, Bet širdis trapi - ji dūžta, Kaip Venecijos stiklai. O kas liks sudužus širdžiai? O kas liks pasauly, čia?! Lūpos troškuliu suskirdę Mirs troškimai ir kančia! O kaip ilgesio netekęs Žmogus žemėje gyvens? Išpūstos į naktį akys Nenuris mirties akmens! Spausi ašarą, o gailią... Gal ir ašara nekris O numirs pirmoji meilė - Liks pilkoji moteris. Tad išlies septintą slogą Apreiškimo angelai Ir pasmaugs tave čia žmogų Smulkūs žemės reikalai.. |
|  |