Jonas Aistis


Dienos

KUR NUBĖGOTE, o jaunos dienos?
Lyg mergaičių krykšdamas būrys?..
Kam paliekate ilgėtis vieną
Ir pravertas nežinion duris?

Jūs nubėgat ir negrįžtat niekad...
Tu, jaunyste, niekad negrįžai!
Tik gyvenimo žieduose lieka
Prasiskintos brydės įstrižai.

Ten ramunių bąla debesėliai
Ir pakrikę šypsosi žiedai -
Ten drugeliai ir, tarytum gėlės,
Žydi jų suknelės ir veidai...

Ten jūs bėgat jaunos ir džiaugsmingos,
Čia senatvė slenka pamažu,
O širdin aštrus erškėtis sminga,
Kad nutolsta linksma ir gražu.

Ir nešauksiu - bėkite, kol jaunos!
Senka džiaugsmas, senka it versmė -
Dargana nulyja ir nuplauna
Džiaugsmo varsą - šaukt nėra prasmės.

Nėr prasmės - ar nerimas neskalso,
Ar neaugo, bešaukiant kasdien?
Nėr prasmės, nes miršta mano balsas
Neprašaukęs džiaugsmo jų vis vien.

Ir taip mano jaunos dienos skrieja -
Girdis laimė krykščianti smagiai,
Bet apreibsta - viskas susilieja:
Gėlės, jų suknelės ir drugiai...

Grenoblis, 1940.10.1



"Be tėvynės brangios", 1942m.