Jonas Aistis

Be tėvynės brangios

A. GR.

    Aš mačiau, kaip puiki baltaburė jachta įplaukė Villefranche-sur-Mer įlankon, kaip ji elegantiškai, it šokanti moteris, ir neprarasdama pusiausvyros pasisuko liekna ir gražiai išpūsta bure, kuri, užėjus užuvėjon, subliuško, lyg kartą Berlyno Anhalt stotyje dangiškai gražioje rankoje, atsisveikinimui iškelta, plevėsavusi šilkinė skepetaitė.
    Aš mačiau, kaip oriškai lengvai šoko Solange Schzuartz, kaip skrajojo baltas drugelis virs mėlyno linų lauko, kaip kartą sėdint ant Dubysos kranto šokinėjo iš vandens aukšliukės, tarytum sidabru žvilgantis lietus būt lijęs, ir kaip kartą, prieš daugelį, daugelį metų, nedidelė mergaitė ėjo Kryžiaus kelius, kuri po to, pavasariop mirė.
    Aš mačiau, kaip einant Daukanto gatve dvi akys giliai ir gražiai į mane pažiūrėjo... Aš mačiau daug jūrų ir salų, daug įvairaus luomo, lyties ir amžiaus žmonių, daug meno kūrinių muziejuose, iš kurių tryško nesumeluota gyvybė ir galia, maišanti žmogaus protą genijaus platumu, bet aš nieko nemačiau taip gražaus ir mielo kaip tą žvilgsnį, kurį ir dabar širdyje nešioju.