- Niekad netekėjo
- Skundas
- Kelionė
- Dienos
- (Ką ilgus amžius širdy nešiojom)
- Tu vis
- Šv. Sebastijonas
- Motinos legenda
- Atsiskyrimas
- Varpas
- Tėviškės žemelė
- Platanai
- Lietuva
- O tautieti
- Prisikėlimas
- Žvangučiai
- Vaiduokliai
- Jūra
- Dvejopi vandenys
- Jaunystė
- Juoda melancholija
- Narcizai
- Draugams
- Vėlinės
- Spalvingas ruduo
- Vaikystė
- Mater Dolorosa
- Daina
- Be tėvynės brangios
- Sukilėliams
- Pažiūrėkit
- Mes neleisim
|
Juoda melancholijaATEINI, ir randi mane rašantįAr bežiūrintį žvilgsniu graudžiu... Ir tarytumei įnamį blaškantį Vis jaučiu nuolatos, ir girdžiu Neįgirdimus žingsnius artėjančius Ir tą pasalų glėbį už mano pečių, Ir tuos nuodus širdy pasiliejančius, Ir ironišką žvilgsnį jaučiu... O i širdį nagus vis suleidusi, Niekuomet nepaleidi manęs, Tai girdžiu nepaliaujamą aidesį, Nesugrįžtančias laimės dienas... Ir prabėga akyse mirgėdami Neužmirštamo džiaugsmo vaizdai, Ir tie žvilgsniai gražiai palydėdami, Ir jaunyste pražydę veidai... O kiek buvo vilčių ir tikėjimo - Net ir laimė atrodė arti, Bet žiedų stebuklingam žydėjime Įsisuko neviltis karti, Įsisuko ir graužė it sąžinė, Geldama širdyje nuolatos, Ir pastūmė į akląją nežinią Iš vėžių išmuštuosius metus, Blokšdama nuo draugų ir nuo tėviškės Sielvartingosios knygos vartyt... Kaip drugiai, kaip žiedai efemeriški, Ar kaip žvaigždė paslydus nakty... O tenai, stebuklingame tolyje, Vis regiu jos nedalią, vargus - Nepaleidžia juoda melancholija Iš siaubingųjų savo nagų... Grenoblis, 1941.12.20 |
|  |