Jonas Aistis




Be tėvynės brangios

BE TĖVYNĖS brangios, be draugų ir be nieko
Alpsta mano širdis nejėgoj nuolatos,
Nykdama savyje nė žymės nepalieka,
O tyla šiurpulinga nepaliauja kvatot.

Ir kvatoja jinai anais žodžiais sparnuotais,
Kur kadaise gausingam bičiulių rate
Mes pradėdavom vargą tėvynės rokuoti:
Kad keliai jos kiti, kad jos laimė kita...

O gražiai, o gražiai mes tave nukalbėjom -
Niekas mylimai žodžių nesakė tokių...
Išsiskyrėme - jai ašaros skruostais tekėjo
Iš jos šviesiai žydrų išraudotų akių...

Tąsyk verkė širdy, nuo tavęs atitolę,
Šitie žodžiai, gimtinės pasiekt negalį,
O jie troško, jie troško sugrįžti namolei
Ir pastot atėjūnus tavo laimės kely.

Tad jūs eikite, žodžiai, per amžius jos saugot
Ir, pavirtę į plieno karžygių stabus,
Jūs apginkite ją nuo kiekvieno nedraugo,
Kai manęs anei dulkės pasauly nebus!

Ir stovėkit tenai per kaitras ir per šaltį
Ik pačios paskutinės laikų pabaigos,
Ir neleiskite niekam nei kojos įkelti,
Nepažindami žudančios laiko eigos!

Grenoblis, 1941.9.25



"Be tėvynės brangios", 1942m.