|
Dvejopi vandenys
Jurgiui Savickiui
YRA TYRAS vanduo - tai krikštolo srovės,
Išsiveržę iš žemės pačių vidurių,
Ir teka ramiai, be krioklių, sūkurių,
Akmenėlius dugne baltai nusiplovę...
Yra drumstas vanduo, dvokiąs, prikirmijęs -
Kūdrose, ežerų pakraščiuos tarp maurų,
Jog praeiti pro šalį koktu ir bjauru,
Bet jam žydi kvepiančios baltos lelijos...
Panašiai ir poetai būna dvejopi:
Vieno kūpa krūtinėj svajonė plati,
Kito gi pūliuoja almančios sopės...
Jų širdys abi vieną kibirkštį slepia,
Kūriniuose dalia abiejų ta pati:
Vienas - tyras, skaistus, kitas dvokdamas kvepia.
Roquebrune-Cap-Martin, 1941.8.8
|
