Jonas Aistis




Prisikėlimas

PRISIKĖLEI, tėvyne, ir eit pasiryžus
Per rusinčius degėsius, kraujo klanus...
Iš nelaisvės į laisvę šiandieną sugrįžus,
Džiaugiesi ir lauki dalingų dienų.

Tau beraudant vergijoj ir balsas užkimo,
Apkarto širdis sielvartaujant vienai,
Nepalaužė tai jai to galingo troškimo
Gyventi laisvai ir nemirt amžinai...

Tau akivaizdoj mindė gražiausias svajones,
Išniekino tavo švenčiausius jausmus
Ir išdraskė sodybas... Po kalnus ir klonius
Aidėjo vien skundas skaudus ir kimus.

Ir matau ašai Nemuną tekantį lėnų,
Kur skendi nugrimzdę krantai į erdves,
Šiandien ginamą Kauną, lyg andai Pilėnus,
Sukilėlius tysant kraujuos po gatves...

Mes žinojom, tėvyne, kad, netekusi žado,
Krūtinėje šventąjį kerštą kaupei:
Tu senovės garbės ir gairių nepraradus,
Ėjai vis keliais erškėtingais, raupiais...

Tolumon, ateitin tie keliai nusidriekę,
Kur zovada nešasi vytys balti...
Ateities nepastos, neužgins jos tau niekas, -
Jos vartai antai iki gal atkelti!

Kiek tu prakaito, ašarų, kraujo prilaistei,
Bet tikėjimo niekad nepraradai...
Ir matau aš regėjime žengiantį aistį,
O tvirtu, o dideliu žingsniu - žiedais…

Šviesiaplauki brolau, tavo žingsnius žegnoju!
Tu eik - niekas jų tau pastot nevalios...
Ne regėjimas, miela, tavo tikras rytojus,
Tai, Lietuva, mano tėvyne, valio!

Grenoblis, 1941.6.24



"Be tėvynės brangios", 1942m.