Vėlinių godos
NUO pašiurpusių platanų miglos laša
Per aštriai karpytinius lapus -
Gedulotos našlės ir našlaitės neša
Chrizantemų puokštes į kapus...
Ne šalna pakando, ne ruduo nuskynė,
Ne žolynas nuvyto trapus,
O žmogaus čia baigėsi grumtynės,
Siaučia džiaugsmas giltinės kraupus...
Kiek kapų nūnai, kur nieks žolyno jokio
Neatneš ir nieks neaplankys,
Kiek manųjų brolių išguitų atokiai
Į tėvynės pusę kreips akis
Ir gedės, kaip žemės nušluotųjų sodžių
Atsivėrę žaizdos, klykiančios be žodžių!
Grenoblis, 1943.11.1
|