Jonas Aistis




Vėlinių godos

NUO pašiurpusių platanų miglos laša
Per aštriai karpytinius lapus -
Gedulotos našlės ir našlaitės neša
Chrizantemų puokštes į kapus...

Ne šalna pakando, ne ruduo nuskynė,
Ne žolynas nuvyto trapus,
O žmogaus čia baigėsi grumtynės,
Siaučia džiaugsmas giltinės kraupus...

Kiek kapų nūnai, kur nieks žolyno jokio
Neatneš ir nieks neaplankys,
Kiek manųjų brolių išguitų atokiai

Į tėvynės pusę kreips akis
Ir gedės, kaip žemės nušluotųjų sodžių
Atsivėrę žaizdos, klykiančios be žodžių!

Grenoblis, 1943.11.1


"Nemuno ilgesys", 1947m.