Jonas Aistis




Akys

NUOLATOS tau akys nuo žemės nusprūsta
Tau ši žemė svečia -
Amžinai krūtinėj blaškosi ir gūsta
Ilgesys ir kančia...

Troškimu nemarios dega ir liepsnoja
Kas pasotins gi jas? -
Svajai kasdienybė vieškelį pastoja
Ir suraizgo gijas...

Tartum lino žiedas ilgesys numėlęs -
Ak, težydi linai!
Ir težėri naktį žvainos ramunėlės
Skliautuose amžinai!

Nuolatos bodėsis, mušis iš rutinos
Tavo žvilgsnis gražus
Ir nuolat žvaigždynų žėrinčios platinos
Ūkanose pražus...

Nuolatos užburtą jos pasaulį regi -
Jis vilioja mus vis, -
Nors jos žemės laimės nebylės neregės
Nesutiks, neužvys...

Tą ne žemės žvilgsnį amžių išnešiosi -
Tau jis gels ir liepsnos -
Vis tu atsižvelgus verksi ir vaitosi
Vakarykštės dienos...

Nuolatos tau akys nuo žemės nusprūsta
Tau ši žemė svečia -
Amžinai krūtinėj blaškosi ir gūsta
Ilgesys ir kančia...

Atlantas, 1946.1.19


"Nemuno ilgesys", 1947m.