Jonas Aistis




Tu vis

TU VIS, žmogau, eini erškėčiais, usnėm..
Ir nuostabu! tu žemės kryžių pats imi:
Nešies krūtinėj širdį nepaklusnią
Ir aidi tavo aimana kimi...

Tau menasi, svajojasi ir regis
Kažkas didingas, neapčiuopiamai gražus,
Bet tavo bokštai, tyruliuos prasmegę,
Iš žemės dumblo kyšantys - pražus...

Tik sielos atverti langai - mūs akys
Netemsta niekad, niekad nedulkėja:
Tau rodos - su arais skrendi prieš vėjus,

Kai tu krinti jau, polėkio netekęs...
Ak, kaip keista ir nuostabi tau žemė ši,
Kaip priekaištaudamas gyvenimą neši!

Thompson, 1946.3.9


"Nemuno ilgesys", 1947m.