| 
 Tu visTU VIS, žmogau, eini erškėčiais, usnėm..Ir nuostabu! tu žemės kryžių pats imi:
 Nešies krūtinėj širdį nepaklusnią
 Ir aidi tavo aimana kimi...
 
 Tau menasi, svajojasi ir regis
 Kažkas didingas, neapčiuopiamai gražus,
 Bet tavo bokštai, tyruliuos prasmegę,
 Iš žemės dumblo kyšantys - pražus...
 
 Tik sielos atverti langai - mūs akys
 Netemsta niekad, niekad nedulkėja:
 Tau rodos - su arais skrendi prieš vėjus,
 
 Kai tu krinti jau, polėkio netekęs...
 Ak, kaip keista ir nuostabi tau žemė ši,
 Kaip priekaištaudamas gyvenimą neši!
 
 Thompson, 1946.3.9
 
 |