Jonas Aistis




Klajūnai
Antanui Vaičiulaičiui

MES NETURIME čia nieko - nei pastogės,
Nei tėvynės, nei mažiausios vilties spindulių,
Mes neturime gairių nei tikslo, o taipogi
Mes nežinome kur eiti, nei kuriuo keliu,

Bet mes einame, klajūnai, pakeleiviai,
Kur mūs niekas nebelauks ir nieks nepalydės,
Tik skliautai virš mūsų versis nusiblaivę
Ir Į mus panašios žvaigždės amžinai žydės...

Taip mes einame, prakeikto Kaino sūnūs,
Niekur poilsio nei vietos neberasdami,
O krūtinėse mūs blaškosi klajūnų
Ir benamių nepasotinta širdis ir nerami.

Ir mes nešame troškimų sunkią naštą,
Ir mes nešam ilgesiu pražydusias akis
Į tą neapykantos ir meilės kraštą,
Kur nieks blogo, niekas gero mums nepasakys.

Bet mes esame sava kančia turtingi,
Meilės žodžių mes nesvaidome tuščiom
Ir kiekvieną kelio sopulingą vingį
Visada paliekam, apsiverkę nejučiom...

Visada mūs širdys, tartum lengvos pienės,
Vėjo nešamos ir blaškomos, klajos,
Mūs svajonės - amžinos vargdienės,
Amžinos klajūnės nesuras vejos,

Kur galėtų pasakyti: Čia sustosim!
Jau pasibaigė klajonės ir vargai!
Mes daugiau nesieksim ir nebeklajosim -
Būsim patys savo laimę saugantys sargai...

Betgi mes neturim nieko - nei pastogės,
Nei tėvynės, nei mažiausios vilties spindulių,
Mes neturime gairių nei tikslo, o taipogi
Mes nežinome kur eiti, nei kuriuo keliu,

Bet mes einame, klajūnai, pakeleiviai,
Kur mūs niekas nebelauks ir nieks nepalydės,
Tik skliautai virš mūsų versis nusiblaivę
Ir į mus panašios žvaigždės amžinai žydės...

Marblehead, 1946.7.7


"Nemuno ilgesys", 1947m.