Gimtinė
KOKALNY bujoję liepos, augę ąžuolai,
Šalimai tekėjus Praviena raudona
Ir akiraty numėlę tolimi šilai
Buvo mano džiaugsmas ir kasdienė duona.
Kokalnin pakopus - mano buvo išminti
Net takeliai - matės: Nemunas žvilgėjo,
O už jo Žigla melsvai nujuodus, ir viršuj šventi
Skliautai, apačioj gi vieškelis klegėjo...
Dar ten buvo tėvo kalvė nuolatos žvangi
Ir vaikystės namo pražiūrėtas langas,
Pro kurį stebėdavau pasaulio plotį...
Ten mano gimtinė ir vaikystė brangi,
Kur varpai kasdieną po senovei žvanga,
Lyg tada, kai mokiaus džiaugtis ir svajoti...
Vellefranche-sur-Mer, 1944.12.9
|