Jonas Aistis




Tai slankiojau

TAI SLANKIOJAU tada šešėliu pievoj...
Gėlėse ašarų! primint kartu!
Ir klausiau aš gėlių: - Kur pasidėjo Dievas?
Kur pasidėjai tu?

Kalbėjau poterius gėlėse, pievoj,
Tylius, kaip skausmas tų naktų,
Kalbėjau taip: galėjo gal išgirst tik Dievas,
Galėjai gal išgirst tik tu!..

Bet svetima malda gal buvo Dievui,
Ir tau malda gal buvo svetima,
O taip žydėjo margos pievos,
O taip kvepėjo toluma...

Tai mano ašarom žydėjo pievos...
Nuo poterių, nuo poterių girtų,
Žinau, būt verkęs ir rūsčiausias Dievas,
Ak, būtum verkusi ir tu...


"Eilėraščiai", 1932m.