Jonas Aistis




Prūsai

NUO KALNŲ matės - tyvuliavo
Plati giria, į jūrą panaši,
Ant kalno ąžuolo pilis didžiavos,
Kaip gervė, bokštais pranaši.

O giriose su laumėm raganom,
Vilkolakiais, undinėm ir smakais
Seneliai šventąją ugnelę degino -
Kvepėjo laime ir sakais.

Taip slinko rudenys ir vasaros,
Taip bėgo metų daugelis šimtų -
Gyveno jie be kraujo ir be ašarų
Šlamėjime šilų šventų.

Ir niekieno nebeužklystami
Gyveno sau jie taip vienų vieni,
Kol neatėjo vyrai nepažįstami,
Kardais ir kryžium nešini.

Tuomet prie pat šventosios Gabijos,
Anta alkakalnio vejos žalios
Vaitiekų-Adalbertą nugalabijo,
Atėjusį sudrumst tylos...


"Eilėraščiai", 1932m.