Jonas Aistis




Rūpintojėlis

PASIŽIŪRI į lauką
Ir į stogo samanas: -
Ar jie "kryžiuokit!" būtų šaukę?
Ar jie būt kalę man vinis?!

Ir veidas pilnas sopulio
Tyru dangum giedrėjo,
Pro liepas ir pro topolius
Kai vakaras atėjo.

Nuo vieškelio, nuo plačiojo,
Nuo medžio koplytėlės
Nužengęs, ėjo Patsai Jis,
Sunykęs Rūpintojėlis.

Ir eina taip per kaimus,
Per skurdą ir per aimanas,
Ir moko Dievo baimės,
Ir jųjų žemę laimina.

Ramina juos ir guodžia juos,
Ir pažada jiems daug ką -
Nuo žodžių jo anodijom
Švelniai pakvimpa laukas...


"Eilėraščiai", 1932m.