Buvo saulė
BUVO saulė balta kaip nuotaka
Ir skendėjo sniege,
Bet kažin kokia keista nuotaika
Mane baisiai slėgė.
Vakaras, miškas, prietema
Ir trupučiuką šalo -
Slinko debesys, ir tie toki
Matyti ir banalūs.
O andai būdavo pavasariai
Su obelų žiedu, su vyšnių!..
Bet išsekė akyse ašaros,
Jau ir širdis neplyšta.
Taip viskas įprasta, širdies nepajudina,
Pro šalį visa kas praeina -
Banalios vasaros ir rudenys
Ateina ir nueina.
Kadaise baisiai laukėme
Kiekvieno mažo daikto -
Tartum mažoj stoty, išėjus traukiniui,
Nėra ko laukt - jau viskas baigta.
Žiema kaip nuotaka išbalusi,
Ir vakaras kaip varis!
Kažkur girdžiu džiaugsmingą alasą,
Bet man jau įspūdžio nedaro...
Kaunas, 1931.4.16
|