Jonas Aistis




Buvo saulė

BUVO saulė balta kaip nuotaka
Ir skendėjo sniege,
Bet kažin kokia keista nuotaika
Mane baisiai slėgė.

Vakaras, miškas, prietema
Ir trupučiuką šalo -
Slinko debesys, ir tie toki
Matyti ir banalūs.

O andai būdavo pavasariai
Su obelų žiedu, su vyšnių!..
Bet išsekė akyse ašaros,
Jau ir širdis neplyšta.

Taip viskas įprasta, širdies nepajudina,
Pro šalį visa kas praeina -
Banalios vasaros ir rudenys
Ateina ir nueina.

Kadaise baisiai laukėme
Kiekvieno mažo daikto -
Tartum mažoj stoty, išėjus traukiniui,
Nėra ko laukt - jau viskas baigta.

Žiema kaip nuotaka išbalusi,
Ir vakaras kaip varis!
Kažkur girdžiu džiaugsmingą alasą,
Bet man jau įspūdžio nedaro...

Kaunas, 1931.4.16


"Eilėraščiai", 1932m.